Euklidiada

Euklidiada

2016-01-29 13:15

Salomėja Jastrumskytė - mokslų daktarė, menininkė, meno kritikė. Yra nuolatinė parodų, meno projektų dalyvė ir organizatorė. Vilniaus dailės akademijoje apgynė daktaro disertaciją „Sinestezijos fenomeno konceptualūs virsmai XIX – XX a. Vakarų meno teorijoje ir praktikoje. Kritinė analizė“. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Amerikos sinestezijos asociacijos (ASA) narė.

„Darbai vadinasi Euklidais. Pradžioje buvo sėdintis Euklidas, po to Euklidai, dabar Euklidiada. Spekuliavimas apie braižymo judesį, apie gestą, kuriame mes suvaldome erdvę ar kiekvienas išsiveržiame. Erdvę, su kuria mes kovojame, rankos judesys, balso sinestezinis judesys. Kas nematoma, tas pasakoma, arba ko negalima pasakyt, tą galima parodyt. Tuomet atsirado ir tekstai greta šių darbų. Tekstai po truputį pradėjo ilgėt nuo šių metų ArtVilnius ir spontaniškai gimė idėja pateikti šioj parodoj ir poeziją pakankamai lygiavertiškai su darbais.

Pati idėja atvira. Kas yra Euklidai o kas yra Euklidiada. Mūsų geometrinis buvimas erdvėje, mūsų pasaulio matavimas. O kas yra geometrija? Tai žemės matavimas ir bandymas matuoti, bandymas tapyti, bandymas kalbėti. Visa tai yra įsibuvimas kūnu, įsibuvimas gestu. Dažnai yra pabrėžiama, kad tai galbūt filosofinė tapyba. Aš visiškai nesiginčiju su tuo ir galbūt tai yra mano siekiamybė. Viename iš braižymo judesių yra trys Euklidai. Triptikas. Tai galbūt ir yra bandymas juodu ant balto nubrėžti, parašyti ir juodu balsu baltoje drobėje pasakyti kažką.“

 

Profesorius Algis Mickūnas

„Yra menas, bet nėra estetika. Yra kitokia patirtis meno, kuris skiriasi nuo estetikos. Tradicinis menas visame pasaulyje yra daiktai. Ar tai peizažas, ar tai yra medžiai, ežeras, kalnai, portretas, tai yra menas. Visos pasaulio kultūros turi savo meną ar tai krentantys angelai, ar tai Buda sėdi laimingas užsimerkęs, viskas tvarkoje – yra menas. Bet man atrodo menas turi kitą pareigą. Ne parodyt daiktus, arba mitologines figūras.

Estetiką yra labai sunku suprasti. „Aistheta“ kaip graikų tradicijoj tęsiasi per visas vakarų tradicijas ir net kitas tradicijas. „Aistheta“ - neapibrėžtumas.  Yra plotmės, kurias menas pagauna/patenka, ir tos plotmės nėra daiktų savybės. Aš skaičiau visas Salomėjos poezijas, kur pasirodo žmonės, pasirodo daiktai, bet per tuos pasirodymus atsiveria kitos plotmės, kurios nėra daiktų savybės. Tos plotmės yra estetika. Ką tas reiškia? Dabar atsisukim atgal. Ką menininkas (–ė) nori pagauti? Nori pagaut kaži ką, kas tą daiktą atveria labai jausmingai, ypatingai, džiaugsmingai, liūdnai ar nuotolyje. Tie klodai, kaip džiaugsmingas, nuotolingas ir t.t., arba kaip skaidrus, kaip Van Gogh‘as paklaustas „-Ką tu tapai? Javų laukus?“ atsakė ”-Ne, aš netapau javų laukų.“ „-Tai ką tu tapai?“, ”-Aš tapau šios dienos auksinį skambesį“.

Auksinis skambesys nėra javų savybė, bet atveria visus laukus kaip skambančius. Sinestetiškai auksinis skambesys yra garsai skamba auksu. Čia Salomėjos visas gyvenimas –sinestetika. Nėra tokio skirtumo tarp girdėti ir matyti. Menas yra integralus estetinėje plotmėje.

Pas Salomėją čia nėra jokių daiktų. Viskas yra veikla. Viskas yra kaip dienos auksinis skambesys. Plečiasi, aprėpia viską, ir tada pats pasirodo tame aprėpime gal per javų laukus, gal per šitas figūras, kurios yra nebe euklidinės. Tie Euklidai dingsta, nors jie yra santrauka tų estetinių plotmių.  Ko gero patarčiau menininkams netapyti daiktų, o tapyti estetiką.  Sugauti tuos klodus, kaip sakoma, aplinka mūsų, mes gyvenam erdvėje.  Čia daiktai stovi vienas šalia kito, bet mes taip pat gyvename estetikoje. 

Šiandien yra labai džiaugsminga diena. Tas džiaugsmas plečiasi per visą aplinką. Estetika nėra daikto ypatybė.  Žvaigždynai, galaktikos, kurias gali tapyt, jie taip pat atveria tą nuotolį, kaip po estetika. Tą patrauklumą, kurį saujom gali naktį pasisemti kaime iš žvaigždynų.  Tas pasisemimas yra estetika, o ne žvaigždės.  Aš mėginau patart menininkams ar jūs esat mėginę nutapyt mėnulio šviesą? Naktį plaukiu aš ežere ir matau  mėnulio šviesą. Kas toj šviesoj pasirodo? Kalnelių medžiai,  lapai ir nėra tos spalvos mūsų žodyne, bet yra gryna estetika, ta mėnulio šviesa, kuri tokia magnetiška, patraukia, skaudina, kas ten darosi tarp tų lapų, mirgančių toj šviesoj.  Ta estetika pagaunama meno, bet negalima pagauti tos estetinės plotmės kaip tokios. Ji yra tokia geniali ir tokia siaubingai žavinga, kad mes joje gyvename, jos apšvytėjime.  Mes nepastebim, mes žiūrim į daiktus. Bet kodėl man tas daiktas žavingas? Nes tai tas estetikos klodas. Kodėl tie nakties medžiai tokie siaubingi? Mėnulio šviesa – estetika.

Salomėja sugauna estetiką. Ji nėra daiktų menininkė. Jos darbas yra estetinis. Mokslininkai astronomai kalba apie pirmąjį sprogimą. Kaip sakant, pirmąjį „big bang“, pirmasis orgazmas.  Nuo tada prasidėjo viskas. Bet čia yra estetiškai klaidinga, nes mes dabar gyvename kosmose kur visuomet yra sprogimai.  Galaktikos, žvaigždės sprogsta ir dingsta. Jos nėra praeityje. Ta energija, tas sprogimas, kuris plečiasi, skleidžiasi, dingsta, ir kiti pasirodo. Salomėjos darbuose tai yra kosminiai įvykiai - kosminis sprogimas, kosminis kūrimas, be perstojo.  Ne tada, kada buvo prieš 13,5 mlrd. metų, bet dabar. Kuriasi žvaigždynai, sprogsta. Iš gelmių, iš juodųjų skylių kuriasi kiti kosmosai. Tai čia aš matau tą, kaip sprogsta kita galaktika. Čia yra kosminė estetika, o ne daiktų suma, kuriuos mes  tapom. Vienas dalykas yra svarbus vakarų tradicijoj, mes kalbėjom daug apie pasaulį. Bet vakarų religijom mes pasaulio nesupratom. Mes turėjom daiktų sumą, bet ji juk yra erdvėje, laike, judesyje. Tai judesys, dinamika buvo mums paneigta. Tai ta atverta dinamika, kaip indai sako „shakti“  sprogstančią, tas galaktikas, kaip po kosminį žaismą, kuris visuomet žaidžia be jokių daiktų. Daiktai yra susiaurinimas kosminio žaidimo, ir vėl tas žaismas sprogdina visus tuos daiktus kaip ir mus. Tai mes turime tada kreiptis ne į daiktų ontologiją, bet į kosmoso dinamiką, kosmoso gimimą be perstojo.  Gimimą, augimą, dingimą ir vėl pasirodymą.

Aš dėkoju Salomėjai, kad ji mums tą atveria, ar mes norim ar ne. Mes pirmą kart Lietuvoj čia galim patirt pasaulį, o ne daiktus, kosminę estetiką, o ne daiktų sumą.”

Profesorius šiais metais išleido knygą „Kosminė aistra estetikai“ .

Svetainių kūrimas: UAB Vilniaus dizaino biuras