Švytėjimas

Švytėjimas

2016-02-05 14:48

Pleneras Švytėjimas, inicijuotas ir organizuotas „Menų tilto“ galerijos vadovo Edvido Žuko vyko 2015 metų rugpjūčio mėnesio antroje pusėje pietų Prancūzijoje Langedoko-Rusijono regione, netoliese Montady miesto Bosco dominijoje. Plenero vieta buvo labai dėkinga pietų Prancūzijos pažinimui. Netoliese buvo dailininkams įdomus Arlis ne vien dėl gausių romėnų kultūros paminklų, viduramžių ir renesanso meno, bet ir kaip svarbus Van Gogo įkvėpimo šaltinis, liudijantis apie šio tapytojo improvizacijos talentą. Dailininkai galėjo pamatyti Viduramžių architektūros šedevrą –Carcassonne pilį, įrašytą į Unesco pasaulio paveldo sąrašą (1997), žavėtis kitais tolimos senovės architektūros paminklais: romėnų ir viduramžių laikų, kurių nėra Lietuvoje. Tokiais kaip milžiniškas akvedukas per Gardo upę, prie Nîmes miesto, kompaktiškais viduramžių miesteliais: Capestang, Colombiers, Uzés, Montady ir kitais.

Plenere dalyvavo septyni žymūs lietuvių dailininkai: Rimas Zigmas Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Audrius Gražys, Paulius Juška, Vytenis Lingys, Sigita Maslauskaitė ir Kristina Norvilaitė. Jų dauguma pietų Prancūzijos plenere kūrė ne pirmą kartą. Dailininkai pamilo šias vietas dar gyvendami Lietuvoje kaip impresionizmo ir postimpresionizmo tapytojų numylėtą kraštą. Ši paroda „Švytėjimas“– tai priminimas apie pietų Prancūzijos plenere patirtus įspūdžius: vieni paveikslai – nutapyti karštos Prancūzijos saulės atokaitoje, kiti – dailininkų fantazijos rezultatas arba sukurti bei patobulinti remiantis prisiminimais.


Labiausiai prityręs ir sulaukęs tarptautinio pripažinimo – Rimas Zigmas Bičiūnas (g. 1945) ne kartą dalyvavęs tarptautinėse parodose Prancūzijoje (Kanuose, Venecijos bienalėje), vienintelis iš Lietuvos buvo pakviestas į M.Šagalo jubiliejų, buvo eksponuojamas parodose šalia žymiausių XX a. dailininkų: Pikaso, Kandinskio, Šagalo, Bazelio, Boiso, Diubiufe. Apie jį išleistos dvi knygos: viena apie tapybą, kita – apie jo piešinius. Neseniai jam suteiktas gimtojo Rokiškio miesto Garbės piliečio vardas. Bičiūnas artimas Paryžiaus tapybos mokyklai: fantastinė improvizacija, vaizdo ekspresija, sodrus koloritas, paremtas kontrastiniais deriniais, tradicinio meno ir modernizmo bruožų darna. Darbai pasižymi turtinga fantazija, originalia kompozicija. Dailininkas pripažįsta gamtą svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu, nors daugiausia tapo studijoje. Plenero švytėjimo koncepcija atskleista naujos stilistikos paveiksluose, kurie išsiskiria ypatinga, skaidria šviesa, tapybos lengvumu ir grakštumu, kurie prilygsta prancūzų dailininko Raulio Diufi išreikštoms nuotaikoms. Šį sykį Bičiūną įkvėpė svaiginanti pajūrio atmosfera. Jis eksponuoja net trylika paveikslų, nutapytų skirtingai: naujai ir jam įprasta sodraus sudėtingo daugiasluoksnio kolorito stiliumi, bei septynis improvizuotus piešinius.


Jonas Daniliauskas (g. 1950) Daugiau nei 30 m. dalyvauja tarptautinėse parodose Europos sąjungos šalyse, JAV, Rusijoje, Turkijoje. Buvo labai populiarus ir paklausus Sotheby aukcionuose. Yra išleistas dailininko kūrybos albumas. Jis myli kaimo gamtą ir gyvenimą. Pietų Prancūzijoje jis jautėsi tarsi namie, ieškojo kraštui būdingų motyvų, kuriuos pateikė tarsi gražią pasaką su nostalgiškos nuotaikos atspalviais. Čia persipynė jo lietuviškas mąstymas su prancūziškais įspūdžiais. Ryškiai mėlyno dangaus fone suskambo nuo kaitrios saulės spindulių nušvitę matyti vaizdai artimi lietuviškai kaimo buičiai. Tačiau Prancūziją Daniliauskas įsivaizduoja kitaip - kaip meilės ir vyno šalį, kur į vynuogienojų peizažą įsikomponuoja grakštūs kiparisai. Jį žavi monumentali istorinė pilies pastatų akmeninė architektūra, jo vaizduotėje įkaitusi nuo karščio iki raudonumo. Buities motyvuose jis pastebi prancūzų judesių eleganciją ir žaismingumą.


Vytenis Lingys (g. 1956) Seniai ir dažnai važinėja po Prancūziją ir semiasi įkvėpimo. Čia turi bičiulių vertinančių jo meną, pirkėjų bei globėjų. Plenero devizas jam susijęs su erdvės poezija. Jo erdvė ypatinga, kosminė. Tapytojo paveikslai šventiški, sklidini kilnių jausmų, ryškių ir subtilių skaidrių spalvų, jie tarsi švyti iš vidaus ir tuo pačiu – konceptualūs, modernūs, pripildyti ženklų. Čia turi prasmę kiekvienas elementas, kiekviena užuomina. Norint įsigilinti, būtina įsižiūrėti. Nepaprasta erdvės trauka išsiskiriančiuose Lingio peizažuose, jų subtilioje lengvoje plono sluoksnio tapyboje svarbus vaidmuo tenka grakščiai bėgančiai, jautriai virpančiai linijai, kuri suteikia vaizdui gyvybingumo, žaismingumo ir konkrečių asociacijų, ko kartais trūksta kai kurių jo paveikslų balzganoms, neapibrėžtoms erdvėms. Todėl  parodoje eksponuojami senų medžių kamienų motyvai šalia begalinių erdvių paveikslų padeda jiems visiems stipriau suskambėti.


Audrius Gražys (g. 1968) Tapytojas pastarąjį dešimtmetį gyveno Briuselyje, o šiuo metu – Paryžiuje. Yra surengęs per 40 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Apie jį 2013 m. išleistas albumas. Išgarsėjo abstrakčiais paveikslais, stiliaus požiūriu artimais geometrinei abstrakcijai. Tačiau vertina ir natūros teikiamą įkvėpimą: yra nutapęs įdomių portretų, o plenero darbuose matome kaip iš plenero dalyviams gerai pažįstamo pilies kiemo, alėjų ir medžių motyvų jis sukuria, nutapęs prieš šviesą, nuotaikingus paveikslus – švytinčius, paslaptingus ar supoetintus miražinius vaizdus. Jis taip pat meniškai perteikia spalvingus karštos dienos, pavėsio ar ilgesingo saulėlydžio išgyvenimus.


Sigutė Maslauskaitė (g. 1970) Dailininkė ir menotyrininkė. Sėkmingai baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji gilino meno teorijos žinias Romoje Grigaliaus universitete, stažavosi Paryžiuje Žmogaus studijų institute, apgynė daktaro disertaciją apie Šv. Kazimiero kultą ir ikonografiją. Šiuo metu vadovauja Bažnytinio paveldo muziejui Vilniuje. Nuo 1996 m. dalyvauja grupinėse dailės parodose ir yra surengusi nemažai personalinių tapybos parodų.

Yra nutapiusi daug sakralinės tapybos kūrinių – emocingų ir išraiškingų, neretai tamsių, dramatiškų. Yra lietuvių ekspresionistinės, koloristinės tapybos tradicijų tęsėja. Ji itin vertina potėpį, tapybos mostą, ryškių spalvų kontrastinę dermę. Plenere atrado naujus motyvus, iš kurių itin įspūdinga Van Gogo tapyto ligoninės kiemo vaizdo interpretacija. Prancūzijoje dailininkei atsivėrė ypatingos pietų šviesos atspindžių meninė vertė, kai tapė originalios kompozicijos, apibendrintos plastikos miesto motyvus, kuriuose įžvelgė jų istorinę dvasią ir perteikė tvirtumo, ilgaamžiškumo įspūdį. Ji išgavo erdvės ir spalvų švytėjimą – įtaigų, emocingą, paremtą kontrasto deriniais, ir nutolo nuo ankstesnio  jai įprasto tamsaus kolorito.


Paulius Juška (g. 1975) Vilniaus dailės akademijos profesorius, piešimo dėstytojas. Tapyboje išsiskiria intelektualumu, virtuoziniu piešiniu. Nuostabiai jaučia gamtos ir architektūros formų skirtingas savybes. Provanso pleneruose jau dalyvavo kelis sykius. Mėgsta tapyti medžius ir senamiestį. Medžių vaizduose įkūnija gamtos stichiją, gaivališką jėgą, savitą medžių šakų išdėstymo ritmą, lapų ir vaisių meninį grožį. Juškos sukurtose fragmentinėse kompozicijose  akcentuojama medžių galybė, didingumas, kilnumas.  Jo senamiestis -kompaktiškas, būdingas viduramžiais susiformavusiai Provanso architektūrai. Dailininką sudomino konstruktyvių ir funkcionalių architektūros formų ir proporcijų darna. Jo sukurtas platanų, pinijų ir vynuogienojų nepakartojamas grožis ilgai išlieka žiūrovo atmintyje.


Kristina Norvilaitė (g. 1977) Pati jauniausia plenero dalyvė, bet jau įvertinta svariais apdovanojimais už knygų iliustracijas ir turinti didelį parodų skaičių. Anksti išgarsėjo kaip subtili grafikė, valdanti grakščią liniją ir jaučianti linijų pluošto dinamiką, ritmą, emocinę įtaigą. Moderniai mąstanti ir visada profesionaliai sprendžianti meno problemas. Jos kūrybos diapazonas labai platus: knygų grafika, estampai ir kelių spalvų paveikslai, kuriuose ji gali groti minimalistinėmis elegantiško vaizdo priemonėmis ir išgauti emocinį efektą. Tai būdinga ir šiame plenere jos sukurtiems darbams. Ji sumaniai naudoja estetines unikalaus atspaudo galimybes. Kompozicijos sudarytos asimetrijos principu, turi muzikalumo bruožų. Nuostabus baltų prancūzų ornamentų ažūras, kolonos ir kolonėlės bei jų kapiteliai, matyti romaniško stiliaus architektūros kluatruose iškilmingai skamba raudoname fone, kurio atspalvis dieviškas, prancūziškas, tarsi persikėlęs iš karališkų ornamentų. Kompozicijos vieningos ir estetiškos.


Prancūzijos plenerai suteikė lietuvių dailei daug naujų įspūdžių ir kūrybinių minčių. Pastarojo plenero paroda surengta Prancūzijoje susilaukė dėmesio ir nemažai komplimentų iš lankytojų, nors ji buvo daug kuklesnė nei dabartinė, kurioje eksponuojami darbai buvo tobulinami dar keturis mėnesius. Kaip besikeistų požiūris į šiuolaikinę tapybą, tikime, kad plenero dailininkų darbams būdinga svarbiausia meno vertybė – profesionalumas – visada išliks.

Nijolė Tumėnienė

 

Svetainių kūrimas: UAB Vilniaus dizaino biuras