2015 m. spalio 17 d. galerijos Menų tiltas direktorius Edvidas Žukas skaitė paskaitą apie žymaus lietuvių išeivijos menininko Prano Gailiaus kūrybą. E.Žukas išsamiai papasakojo dailininko gyvenimo istoriją. Nelengvą pradžią keliaujant vienam iš Mažeikių į Vakarų Europą iki Paryžiaus piešimo mokyklos, Fernand Leger studijos ir Paryžiaus meno galerijų.
“Mano draugas, nuostabus menininkas, labai sudėtingo likimo žmogus. Jį vadina genijumi. Pranas Gailius yra paskutinis mohikanas Prancūzijoje. Neturime Vytauto Kasiulio, Žibunto Mikšio, Antano Mončio ir daugelio kitų. Turime tą vienintelį Praną Gailių. <…> Aš gimiau iš užaugao vieno pirmųjų lietuvių kolekcionierių profesoriaus Vlado Žuko šeimoje. Bibliografas tėtis palaikė ryšius su Lietuvos išeivija. Mes galim didžiuotis išeivijos menininkais, nors jie nemėgdavo būti taip vadinami. Žibuntas Mikšys sakydavo, jog “mes niekur neišėjome, mes esame politiniai tremtiniai”. Apie 70% lietuvių inteligentijos, pačių brandžiausių mūsų menininkų, pasitraukė į vakarus kai atėjo frontas, Raudonoji armija. Mano tėtis, Vladas Žukas, užėmė sunkią sovietiniais laikais poziciją – pradėjo kolekcionuoti išeivijos meną. Kas porą mėnesių dėdės su pilkais kostiumais sedėjo mūsų namuose, tėtis pastoviai buvo tampomas į saugumus. Ne kartą bandė jam siūlyti važiuoti į Bostoną, į pasaulinę knygų mugę, jeigu jis parašys ką nors apie iškeliaujančius. Bet tėvas atsisakydavo ir niekur negalėjo keliauti. Nuo pat mažens aš prisimenu kaip pas jį patį atkeliaudavo ir mūsų namuose buvo dažni svečiai – Žaromskis, Antanas Gudaitis, Jonas Švažas, Jonas Čeponis ir kiti. Praėjus jau ilgam kolekcionavimo laikui, kai aš atradau gyvenime tą galeristo gyvenimo džiaugsmą, inspiruotas tėvo, mečiau teisininko darbą ir užsiėmiau galeristo darbu.”
Grįžtu namo iš Paryžiaus su pluošteliu Prano darbų po ranka. Ir sakau: “Žiūrėk, tėti, Praną Gailių iš Paryžiaus atsivežiau.” Išdėlioju darbus ant grindų, nes visos sienos, nuo lubų iki grindų, nukabintos paveikslais – apie 600 paveikslų – tokia galinga kolekcija. “Prieš Prano Gailiaus darbus galiu atsiklaupti ir klūpėti pusę valandos dėl to, kad tai yra aukščiausio lygio menas vienareikšmiškai.” pasakė tėtis. Kadangi tėtis mano buvo pirmasis mokytojas, įkvėpėjas, aš supratau kokią svarbią vietą lietuvių meno istorijoje užima Pranas.”
Pranas man pasakojo kaip jis, 14-15 metų berniukas, artėjant karo baisumams traukėsi į vakarus, ėjo į Latviją. Šalia ėjo keli draugai Lietuviai, kaip žuvo brolis, pasimetė nuo motinos, būnant vos kelerių metų neteko tėčio. “Vienas einu į nežinią. Baisu. Guli nugaišę gyvūnai, žmonės panikoje. Po to – paskirstymo stovykla, kurioje rusas pareigūnas užsimojo mus globoti, tačiau tai pamatęs prancūzų pareigūnas paėmė per pečius ir pasakė – jie eis su manimi.” Pranas Gailius. Taip atsidūrė Strasbūre, kur buvo globojamas Lietuvių katalikų kunigo. Pranas rašo eilėraščius: “Jeigu nori tapti geru tapytoju, turi skaityti poeziją” Pranas Gailius. Strasbūre pradeda lankyti dailės mokyklą, prieš tai Lietuvoje jokio meno neragavęs. Su draugais pradėjo vaikščioti į parodas. Vienoje labai susidomėjo Fernando Leger mokinio kūryba. Nusprendė vykti į Paryžių ir studijuoti tapybą pas Fernandą Leger. Su savimi turėjo 14 frankų, kurių užteko bilietui ir karališkiems pusryčiams. Taip 1950-aisiais Leger priėmė Praną antradieniais-penktadieniais lankyti savo studiją, kurioje jau mokėsi apie 50 studentų, tarp kurių daug amerikiečių kariškių. Leger pasaulyje buvo žinomas ne tik kaip menininkas, bet ir kaip pedagogas, parašęs ne vieną knygą.
1955 m. pirmoji Gailiaus paroda Paryžiuje sulaukė didelio spaudos ir televizijos dėmesio, nors ir didelė konkurencija Paryžiuje. Nors ir nuolatos lankydavosi Paryžiaus muziejuose, Prano didžiausias įkvepėjas yra gamta. Kiekvienoje Prano Gailiaus abstrakcijoje galima surasti gamtos motyvų. Pranas pasakojo pasiilgdavęs balto smėlio tako, vedančio į Ventos upę ir juodo ešerio šešėlio Ventos upės dugne. Pasiilgdavo Mažeikių geležinkelio stoties švilpukų ir kelionių atvirais vagonais.
“Kai tu nusipirksi mano darbą, tu niekada daugiau nebūsi vienišas, turėsi mane. Paveikslas tai yra mano kūnas, mano siela, su kuriuo kiekvieną vakarą galima bendrauti.” Pranas Gailius