Pranas GAILIUS

Pranas Gailius – neabejotinai vienas ryškiausių lietuvių išeivijos menininkų, ilgą laiką gyvenęs Prancūzijoje. Tai vitališkos ir abstrakčios pasaulėjautos kūrėjas, dirbantis tapybos, grafikos ir skulptūros srityse. Abstrakcijos spontaniškumas jo tapyboje jungiasi su turtinga faktūra ir spalva, o dailininko jautrumas poetinio žodžio galiai įprasmintas neeilinio užmojo ir jėgos meninėmis knygomis bei grafikos lakštais. „Tai, ką išsinešiau iš Žemaitijos, visada su manimi. Mano akys vėliau išaugo prancūzų mene, architektūroje, muzikoje, bet šaltinis – jo negali pakeist!” , yra sakęs Gailius.

Kintančios, nuolat atsinaujinančios jo kūrybos versmė – Paryžiaus mokykla, persipynusi su tautišku lietuviško meno palikimu.

Kūrybinė Gailiaus biografija įdomi, sudėtinga. Gimęs 1928 m. sausio 28 d. Mažeikiuose, čia pradėjęs lankyti gimnaziją, svajojo apie poeto kelią, tačiau karo negandos sujaukė svajones. Atsidūręs Vakaruose, glaudėsi lietuvių bendruomenėje Strasbūre, bandė mokytis aktorystės, architektūros, kol galiausiai nusprendė lankyti paskaitas Strasbūro dekoratyvinės dailės mokykloje (École des Arts Decoratifs) ir imtis tapybos. 1950 m. išvyko į Paryžių ir buvo priimtas į Fernand’o Léger studiją Monmartre. Apie 1953 m. vyresnio draugo Vytauto Kasiulio paskatintas, Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje (École Nationale Supérieure des Beaux-Arts) dar mokėsi litografijos. Svarbia mokykla Gailiui tapo Luvras ir Moderniojo meno muziejus. Pasak dailininko, „prancūzų meno istorija – fantastiška! Visąlaik yra genijų, kurie, pradedant Foucąuet, ateina iki Braque’o, Matisse’o, Léger. Man imponuoja ir Poussine’as, jo „Rojus“ man yra viršūnė: jautrumas, išsilavinimas ir širdis. Nuolat lankydamasis muziejuose, aš iš jų daug ko išmokau.“. Savo mokytoją Léger Gailius laiko vienu didžiausių XX a. tapytojų, tačiau tiesioginės garsiojo dailininko įtakos jo darbuose nematome. Apie tai kūrėjas kalba ne be pasididžiavimo: „Léger mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus, todėl kaip reta esu jo tikras mokinys“. Iš pedagogo perimtą kontrastų pomėgį ir piešinio svarbos supratimą vienu ar kitu pavidalu aptinkame visų laikotarpių Gailiaus darbuose.

Pirmoji personalinė Gailiaus kūrinių paroda buvo surengta 1955 m. Paryžiuje, Galerie du Haut Pavé. Ji sulaukė nemažo atgarsio: televizija parengė reportažą, palankiai atsiliepė spauda. Tai buvo pripažinimo pradžia. Maždaug tuo metu, apie 1957-uosius, savo kūrinius Gailius ėmė pasirašinėti tik vardu – Pranas. Tai buvo trumpas, lengviau įsimenamas jo meninis pseudonimas. Netrukus užsimezgė dailininko ryšiai su kitomis Paryžiaus galerijomis. Parodos pasipylė viena po kitos, peržengė Prancūzijos ribas, buvo surengtos Berlyne, Miunchene, Štutgarte (1960), Čikagoje (1963), Tokijuje, Ženevoje, Liuksemburge (1966), Geteborge (1967) ir t. t. Šiandien skaičius parodų, kuriose buvo eksponuojami Gailiaus kūriniai, gerokai perkopė šimtą.

Gailiaus kūrybinio kelio pradžioje, maždaug šešto dešimtmečio viduryje, nemažo tuometės kritikos bei žiūrovų palankumo sulaukė Prancūzijoje išpopuliarėjusi abstrakčiojo ekspresionizmo banga. Daugelis jaunų kūrėjų buvo besąlygiški šios meno krypties šalininkai. Tapytojai siekė plastinio abstrakčių formų išraiškingumo, ieškodami stiliaus savitumo, faktūrų grožio bei potėpio įvairovės. Gailius intensyviai domėjosi aplink kylančiais moderniosios dailės sąjūdžiais. Domėtis avangardu, būti atviru naujovėms jį skatino ir draugystė su kompozitoriais, garsiojo novatoriaus Olivier Messiaen’o mokiniais: Mikiu Theodorakiu, Lucu Ferrari, Pierre’u Migaux. Dažni susitikimai, diskusijos, modernios, tuo metu dar retai koncertų salėse skambančios Bélos Bartóko, Leošo Janáčeko muzikos klausymas bei analizavimas savaime kreipė į ir naujų raiškos priemonių paieškas dailėje.

Pasukęs savitu ieškojimų keliu, Gailius vis labiau tolo nuo daiktiškumo. Abstrakčios formos pirmiausia įsiveržė į jo grafikos darbus, bet greitai užvaldė visas kūrybinės veiklos sritis – tapybą, akvarelę, skulptūrinius terakotos objektus. Pasak dailininko, į abstraktųjį meną jį pastūmėjusi gamta, jos niekad neišsenkantis gyvybingumas. „Aš nieko nevaizduoju, tik perteikiu energiją“, – sako jis. Tikrai, iš to meto Gailiaus kūrinių sklinda galinga kūrybinė energija. Intensyvi kūryba tapo stimulu paskelbti dailininkui savo kūrybinį manifestą (publikuotas 1981 m. balandį dailės žurnale „Ars Magazine“). Jame deklaruojama, kad „tapyba išsiskyrė su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje, ir jų keliai niekad nebesusikirs“, „kad abstrakti tapyba – ne paprasta abėcėlė, o ištisa galvosena“, kad „reikia priešintis visiems realizmams, nes jie sumenkina ir įkalina formas, o vaizduotę užsklendžia ir prislegia“. Šiuo manifestu Gailius įtvirtino savo principinę nuostatą, jog realizmas, kaip meninė srovė, XX a. antroje pusėje tapo nebeaktualus ir galutinai išsisėmė.

Vis dėlto paties Gailiaus tapybos stiliaus negalėtume apibūdinti kaip grynąją abstrakciją. Greičiau tai – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa, išsiliejanti drobėse bei kartonuose gaivališkais spalvų ir potėpių proveržiais. Vos atpažįstamus regimojo pasaulio pavidalus ji prisimena retkarčiais. Ciklai „Hauteur d’ombre” (Šešėlio aukštumoje, 1985), „Surface émue” (Jautrus paviršius, 1986) „La verte envie“ (Žalias noras, 1994), rodos, vibruoja nuo dvasinės įtampos, pratrūkstančios pastoziniais potėpiais ir giliais teptuko koto rėžiais. Subtilus, vos juntamas dažų prisilietimas – kaip atokvėpis, kaip susitaikymas. Potėpio charakteris bei spalva Gailiaus tapyboje tampa pagrindiniu meniniu kūrinio svertu.

Tapyba ir grafika – abi šios dailės šakos menininkui svarbios. „Jei būčiau tik grafikas, jausčiausi ribotas, limituotas. Tapybinėje visumoje visada gali rasti tinkamą vietą ir tam, kas būdinga grafikai, ir priešingai – darant grafiką, įmanu aiškiau suvokti ir kai kurias grynai tapybines problemas. Jei nebūčiau tapytojas, galiu pasakyt, dirbti grafikoje taip, kaip dirbu, – negalėčiau.“

Septintas dešimtmetis nužymėjo ypač produktyvų dailininko darbą grafikos srityje. Gailiaus dirbtuvėje vienas po kito gimė išraiškingi vario graviūrų ciklai, palankiai įvertinti parodose. Vieni pirmųjų buvo „Metamorfozės“ (1963), „Profil expression“ (Profilio išraiška, apie 1963) bei „Intra Muros“, 1965), sukurti oforto, sausosios adatos ir kalstinėjimo technika. Cikluose demonstruojamas puikus metalo technikos įvaldymas. Nedidelio formato vario graviūros stebina subtiliais pilkšvų ir juosvų tonų niuansais, pereinančiais į gilią aksominę juodą. Menininkui svarbus kūrybinis pripažinimas atėjo 1963-aisiais, kai Prancūzijos Nacionalinė biblioteka iš personalinės Prano parodos galerijoje La Nouvelle Gravure nupirko tris jo raižinius. Jis tapo pirmuoju lietuvių grafiku, kurio darbai pateko į garsųjį bibliotekos rinkinį.

Nepriekaištingai įsisavinęs vario graviūros techniką, savo meninius interesus Gailius nukreipė nauja linkme. Besidominčiam poezija dailininkui į rankas pateko prancūziškai išléistos lietuvių liaudies dainos. 1968 m. Paryžiuje pasirodė „Le Livre Premier de la Suite Lithuanienne“ (Pirmoji lietuviška siuita) – Oskaro Milašiaus į prancūzų kalbą išverstos penkios lietuvių liaudies dainos. Tai buvo prabangus bibliofilinis leidinys, išleistas prestižinėje meno leidykloje „Antares“ 40-ies egzempliorių tiražu. Knyga apmąstyta kaip vientisas ansamblis: dailininkas sukūrė viršelį, du titulinius lapus ir užsklandą, išraižė tekstą. Originalaus meninio vaizdo sandaroje įkūnyta modernumo ir liaudiškos archaikos jungtis. Tai buvo pirmoji iš Praną išgarsinusių livre d’artiste. 1970 m. „Antares“ išleido antrą tokį jo knygų grafikos kūrinį  „Le Mer“ (Jūra) su į muzikalų dailės audinį itin vykusiai įpintomis melancholiškomis Milašiaus eilėmis.

Nerimstantis dailininkas ieškojo naujų iššūkių. Aštunto dešimtmečio pradžioje jį sudomino spalvotos grafikos galimybės, menininkas eksperimentavo su grafikos presu. Noras maksimaliai išryškinti gryną spalvą juntamas cikle „Incablock“ (1972). Tai suspausta rėmų raudonos, juodos ir baltos spalvos ekspresija. Išoriškai ramesnis, santūresnio spalvinio sprendimo yra grafikos ciklas „Eagle lake story“ (Erelio ežero istorija, 1979–1981), sukurtas po viešnagės Kanadoje ir įkvėptas tenykštės gamtos grožio.

Spalva pamažu persikėlė ir į menines dailininko knygas. 1980 m. publikuotoje livre d’artiste „D’un bel Orient“ (Nuostabieji Rytai) pagal Omaro Chajamo rubajus ypač harmoningai atsiskleidė spalvos, abstrakčių ir realistinių elementų jungtis. Didžiulėje teksto ir fragmentiško piešinio improvizacijų erdvėje juntama prancūziška elegancija bei Matisse’ą primenantis formos lengvumas. Dailininko kyga „Deuxieme suite lithuanienne“ (Antroji lietuviška siuita, 1983–1986) – tai dar vienas grįžimas prie savo kilmės pradų: pasirinkta viena iš Kazio Bradūno poemos „Poetas kunigas“ dalių – „Donelaičio pamokslas per sukaktuvių mišią“. Kūrinys įdomus ritmišku taupių motyvų atsikartojimu, o baltas iškilus reljefas, užpildantis beveik visų lakštų didesniąją dalį, sustiprina raižyto žodžio ir vaizdo įtaigumą, paryškina momento sakralumą.

Originalios livre d’artiste ne tik atnešė Pranui tarptautinį pripažinimą. Jis yra sakęs: „Knyga man yra viskas. Man reikia, kad jų būtų aplink mane. Kad galėčiau bet kada prieiti, pasklaidyti. Jeigu šiek tiek turiu supratimo apie pasaulį ir žmones, tai tų knygų dėka. Aš mėgstu knygas skaityti, bet knyga man patinka ir kaip daiktas. Man patinka raidės, kurios išsilieja į didelę pievą.“

Su panašia pakilaus religinio jausmo nuotaika menininkas ėmėsi dar vienos dailininko knygos, šį kartą bibline tema. Tai 1991 m. pradėta kurti „91-oji Dovydo psalmė“. Mišria spalvoto linoraižinio ir reljefo technika sukurti didelio formato lakštai su išraižytu psalmės tekstu prancūzų ir hebrajų kalbomis ilgam užvaldė dailininko vaizduotę. Pastaraisiais dešimtmečiais Gailius daug laiko praleido įsigytoje dirbtuvėje Pietų Prancūzijoje, Ekse (Provanse). Atsirado sąlygos dirbti prie didesnio formato drobių, kartonų. Itin produktyvus buvo 2000 m. užsimezgęs dailininko ryšys su kardinolu ir Paryžiaus arkivyskupu Jeanu-Marie Lustigeriu. Jo užsakymu naujo tūkstantmečio sutikimo išvakarėse Pranas Gailius apipavidalino daugelį Paryžiaus bažnyčių (Šv. Sulpicijaus, Šv. Roko, St. Germain dés Pres), jungdamas tapybą, religinę simboliką ir šventraščio tekstus. Naujas potyris menininką vėl grąžino prie didingosios „91-osios Dovydo psalmės“. Per keletą metų (iki 2004-ųjų) buvo sukurta šešiolika įspūdingų didelio formato drobių, originaliai sujungusių tapybą, grafiką ir koliažą.

Neseniai menininkas atšventė įspūdingą amžiaus sukaktį, tačiau jo kūrybinis potencialas, rodos, neišsemiamas. Jau aštuntus metus Pranas dirba ties nauju didžiuliu tapybos ciklu pagal neparašytą Witoldo Gombrowicziaus (1904–1969) pjesę „Musė“. Šio ciklo potėpių laisvei ir plastiškumui neabejotinai turėjo įtakos jaunystėje dailininko lankytos ir tikrai neužmirštos japonų kaligrafijos pamokos. Kompozicijų linijos kartais rangosi lyg raidės, virsta keistu tekstu – neįskaitomu, tačiau su esama jame užkoduota prasme. Gailiaus žodžiais tariant, jo „Musės“ cikle „pati musė – tik kibirkštėlė, iš kurios gali įsižiebti didžiulė ugnis ar išsiveržti vulkanas“. Kalbėdamas apie dinamišką ciklo kūrinių sąrangą, dailininkas juokauja, jog jis mėgsta lenktas ekspresyvias linijas, bet jaučia saiką ir moka jas valdyti, nes vadovaujasi perfrazuotu Henri Matisse’o posakiu, kad „lenktos linijos nėra pakvaišusios, nes dailininko akyse yra svarelis, reguliuojantis jų šėlsmą ir nustatantis pusiausvyrą“.

Gaivališkame Prano Gailiaus mene jausmo – su kaupu, o jo raiškos būdai – ne vien formos eksperimentai. Prano paveikslai – tai dinamiškas ir gyvybingas abstrahuotas menas, išradingai transformuojantis tikrovę. Savo tapybos ir grafikos kūriniuose dailininkas įkūnijo lietuviškos pasaulėjautos dvasią ir, sulydęs ją su prancūzų meno inspiracijomis, suteikė jai svarią modernistinės raiškos formą.

Galerijos Menų tiltas” surengtos dailininko individualios kūrybos parodos Lietuvoje:

Jautrūs paviršiai“, Arkos dailės galerijoje Vilniuje, 2009

Rožės Palangai“,„Ramybės galerijoje Palangoje, 2013

Dailininko kūryba eksponuota bendrose parodose Lietuvoje:

Lietuviai Paryžiuje” (Pr. Gailius, V. Kasiulis, N. Arbitblatas, A. Mončys, Ž. Mikšys) M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune, 2010 (rengėjai – Edvidas Žukas, Valdas Papievis).

Pasaulio lietuviai Paryžiuje XX a. II pusė” (Pr. Gailius, N. Arbitblatas, Vyt. Kasiulis, A. Mončys, Ž. Mikšys), Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menu fakulteto galerijoje,  2013 (rengėjai – Edvidas Žukas, Valdas Papievis).

Kūrinių yra įsigiję Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, G. Pompidou modernaus meno centras, Paryžiaus galerijos ir privatūs kolekcininkai.

Galerija Menų tiltas” yra sukaupusi didelę dailininko tapybos ir grafikos kūrinių kolekciją.

Leidiniai: Pranas Gailius. Kūryba, sud. Simona Makselienė, Vilnius, Meno rinkos agentūra, 2011

Pradžios pradžia. Pranas Gailius, sud. Simona Makselienė, Vilnius, Meno rinkos agentūra, 2013

Vaizdo įrašai: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/35977

Pokalbyje su Pranu Gailiumi dalyvauja R. Gombrovich, J.-M. Bellemain, V. Papievis, V. Žukas, E. Žukas.  Laidos vedėja A. Stonytė, režisierius A. Stonys.

Autoriaus kūriniai

Turite klausimų?

VšĮ MENŲ TILTAS © 2022 | Sukurta Mindaugodizainas.lt