Laikinai amžinai
Ar menas “mąsto” apie laiką: dabartį, ateitį ir laiką kaip egzistencinį matmenį. Juk laikas neturi substancijos, tai kaip jis reiškiasi.Tikrovės “gaudytojai” mene reprezentuoja laiką kaip kaitą: fiksuoja peizažuose, urbanistiniuose statinių dialoguose, portretuojamų asmenų veiduose. Cikliška laiko samprata paprasta ir lengvai suvokiama. Koks laiko pojūtis atsiveria Viginto Stankaus ( 1962-2018 ) kūryboje? Greičiausiai išvysime modernistinio, abstraktaus meno atstovo sampratą, kai patys įvairiausi kultūriniai sluoksniai, chaosas ir darna susilydo į vienį. Kerintis ir įdomus laikas kauniečio menininko tapyboje skleidžiasi lyg Japonijos filosofijos lotoso žiedas. Menininko gyvenimo būdas neatsiejamas nuo shotokan karatė vertybių, kurių esmė yra ne pergalė ar pralaimėjimas, o nuolatinis dvasinis ir fizinis tobulėjimas. Stankus, karatė juodasis diržas, ne kartą pokalbių metu yra pabrėžęs Rytų kovos meno svarbą kūryboje ir elgsenoje: “Prieš tapydamas naujas abstrakcijas, dažnai ieškau įkvėpimo apmąstymuose, į pagalbą pasitelkdamas karatė filosofijos principus”. Artimas menininkui ir kitas japonų terminas “ikigai” – verčiamas kaip “priežastis būti”. “Ikigai” – tai požiūris kaip gyventi ir judėti į priekį, tai polėkis daryti tai, kas teikia pasitenkinimą, džiaugsmą ir suteikia gyvenimui prasmės. Toks koncentruotas ir tiksliškas pasirinkimas negali neatsispindėti kūryboje. Kai tyrinėji estetinę Stankaus paveikslų struktūrą, taip ir maga “įkristi” į haiku stiliaus eilėraščio momentinį tobulumą:
Senas tvenkinys,
strykteli varlė- vandens ribuliai.
/Macuo Basho. XVII a./
Juk tai ne kas kita, o laiko tėkmės idėja, amžinas momentas, kuris neturi trukmės. Koncentruotas laiko pojūtis, kuris gali tęstis visatos begalybėje.
Stankaus kūryboje naratyvas buvo nesvarbus, netrukdė nuolatiniam temos pasikartojimui, variacijoms. Kompozicija, figūra, peizažas, miestas – štai keturios temos, keturi “stulpai” ant kurių savo tvirtą kūrybos statinį rentė menininkas.” Kompozicijos” ir “figūros” turi dar vieną lietuvių modernistams būdingą bruožą, sietiną su mitologiniu meniniu mąstymu, kuriam būdingas ritualinis motyvų pakartojimas. Menotyrininkas A.Andriuškevičius ypač sureikšmino ritualo vaidmenį tapyboje – “kai siekiama sutapatinti savo veiklą su archetipu, o podraug – įveikti laiką ir prisiliesti prie amžinybės”. Variacijos, struktūrų pasikartojimai, atmetus mistifikuotą požiūrį, daugiau gal vieno ir to paties motyvo raiškos paieška. Ritualinė apeiga Stankaus kūryboje vyko betarpiškame ryšyje su pačiu tapybos procesu. Meditacija buvo įprasta menininko praktika, sudėtinė kūrybos proceso dalis. Ritualas, kaip meninio mąstymo dalis, atsikartojo tapybinės baltos linijos kreivėje, persipynimuose su kitais spalvos potėpiais ir linijų konfigūracijomis. Viena vertus – tai plastinis sprendimas, suteikiantis dinamizmo, kita vertus – tai mitologinių, baltų kultūros tradicijų atgarsis. Keramikoje kelis kartus pakartotas elementas prasmingai tapdavo apeiginio ritualo sudėtine dalimi.
Tvarka ir chaosas, suvaldyti kompozicijose, rodos, neįmanomas dalykas, bet tai buvo Stankaus siekiamybė ir išjausta ritualinė prieiga, atkeliaujanti iš Rytų ir baltiškosios kultūrų lydinio. Koncentruota, “kietai” suvaldyta kompozicija, susitelkimas ir kartu nevaržomas tapybos pobūdis, gebėjimas medituoti ir išlaisvinti vaizduotę. Kompozicijos struktūra Stankui buvo ypač svarbi ir giliai išmąstyta, dažniausiai centruota, sutelkta kaip ir pats lemiamas karatė šuolis – smūgis.
Stankaus kūryboje ritmo pojūtis – dar viena išskirtinė savybė, ypač gerai pamatoma tapybos darbų visumoje. Tuomet prieš akis atsiveria linijų ir motyvų kaita, kaip paveikslo formatas įtakoja menininko sprendimus, kaip koloritas ir proporcijos varijuoja. Vienokios jos kvadratiniame paveiksle, kitokios – stačiakampyje. Ritmas – kylančios įtampos ir atoslūgiai, nuolat kuriamos trukmės pulsavimas, formos kaita. Regi ir pajauti paveiksle visos kūrybos koncepcijos prasmę – laikinos egzistencijos ir tuo pačiu tvaraus pasaulio sandarą. Miesto ir peizažų variacijose “apčiuopi” dailininko kuriamą koncentruotą struktūrą ir ritminę formų žaismę.
Sutelkta emocinė jėga, kuri juntama ir regos nervu aprėpta abstrakcija, daro įspūdį ir atveria kelią egzistencinei laiko metaforai, pasak filosofo E.Levino – tai tarsi buvimas išėjus.
Menotyrininkė
Jolita Mieželaitienė