ATRADUS VIDINĮ PIRMYKŠTĮ AŠ –
Akmens amžiaus archeologė Dr. Gabrielė Rimkutė kalbina tapytoją Vytenį Lingį
G.R.: Šiemet, šią vasarą, šiame Vytenio Lingio etape mes vis minime pakartojimą. Toks naujausios jūsų darbų parodos konceptas. Norėtųsi panarplioti tą pakartojimą ne tik per jūsų kūrinius, bet ir sužinoti, kiek pakartojimo jūs jaučiate savo asmenybės viduje? Kiek tai turi ryšį su tuo, kuo gyvenime domėtasi?
V.L.: Kai pirmą kartą sužinojau parodos pavadinimą, tik tada pats pradėjau galvoti…
– Bet tai labai taiklu.
– Taip, labai taiklu. Tik aš to niekada nebuvau apgalvojęs. Daug kas kartojasi. Nuo gilių dalykų, nuo minčių, iki formų… Kaip spiralė. Lyg ir žinom, kad viskas visą laiką taip yra. Iš visos literatūros, istorijos… Bet kažkaip reikia tiek laiko pragyventi, kad suprastum, kad taip iš tikrųjų yra.
– To ir norėjau paklausti – kažkada ateina gyvenime lūžis, kai supranti, jog kartotis, kartoti yra gerai, yra normalu?
– Prieš tai buvo tarsi atvirkščiai. Pačiam lyg ir būtų pusė bėdos, bet, pavyzdžiui, manęs klausia – „tai ar ką naujo padarei? Baltus paveikslus tapei, gal staiga raudonus pradėjai tapyt?“. Atsakau, kad ne. Ir nenoriu to net bandyti. Juk vis tiek norisi sukurti tą kažkokį tai paveikslą. Tu kartoji, bet vis jį tobulini. Salvadoras Dalí yra gerai pasakęs – „Tapytojau, nebijok siekti tobulumo, vis tiek nepasieksi“. Tai čia man kaip Ikaro skrydis į saulę – skrendi, nes norisi kuo iš arčiau pamatyti. Einu į tą tobulumą, o kodėl jo siekiu, aš nežinau.
– O čia mes jau turime reikalą su pirmykščiu instinktu…
– Instinktas, va!
– Siekis tobulinti, evoliucionuoti, kažką po savęs palikti, įsiprasminti, išreikšti. Čia jau kalba pirmykštis vidinis Vytenis.
– Pirmykštis, taip taip…
VYTENIO LINGIO DIRBTUVĖS 2023
– Vis dėlto, kažkada gyvenime buvo tarpsnis (o gal jis tebesitęsia), kai tam tikros pirmykštės kultūros, jų menas, jų kurti dalykai turėjo jums reikšmės, įtakos, paliko įspūdį?
– Mane visą laiką tai persekioja. Nuo vaikystės, jaunystėje… ir tai visą laiką kito. Kažkada pirmuose kursuose prisižiūrėjęs indėnų veidų išsipaišymo nuotraukų, esu net perkėlęs tuos motyvus į tapybą. Tiksliai gi nežinojau, ką tie ženklai reiškia, bet nuojautą turėjau – karingumo, kartais šventės… Pagal tai, ką tada supratau. O gal tada dar geriau supratau, nei dabar?… Olų piešiniai atrodydavo tokie primityvūs, bet paskui imi suprasti, kad tu pats primityvus. Ten yra išgrynintos formos. Juo labiau, kad einant laikui atrandamos vis naujos olos. Žiūri, kad rado dešimties, po to – dvidešimties, paskiau jau ir trisdešimt penkių tūkstančių metų senumo olas… Ir tu supranti, kad į aną pusę eina taip tolyn, kaip aš į šičia.
– Įdomu, kaip pas jus dėstosi ta vidinė laiko juosta, ciklai? Jūs dabar esate toli nuo jų?..
– Ne…
– Ar arti?
– Arti!
– Nes yra žmonių, kurie save laiko labai toli nuo to pasaulio.
– Ne, aš kuo toliau, tuo labiau priartėju. Tai daugiau surišta ne su protu, o su vidiniu jausmu. Viskas labai supaprastėjo, ypač pastaruoju metu. Lietus, vanduo. Kai buvau vaikas, irgi viskas buvo paprasta. Ateini – „vandens noriu!”. Paskui prasideda filosofijos, bandai kažkokius mandrumus, gerąja prasme. Praeini daug etapų. Henri Matissas ar Leonardas da Vinci yra pasakęs, jog, ko gero, menas prasidėjo, kai žmogus, pamatęs savo šešėlį, viena linija apvedė savo siluetą. Viena linija buvo viskas išreikšta. Tad iki to paprastumo reikia prieiti. O tame tarpe vyksta labai daug visko nepaprasto. Dabar mano kūriniuose tų ženklų mažiau, o anksčiau jie buvo paimti ir perkelti tiesiai iš knygų. Tos formos gyvena ir dabar. Jos tada buvo atpažįstamos, ir dabar yra atpažįstamos.
„Olų piešiniai atrodydavo tokie primityvūs, bet paskui imi suprasti, kad tu pats primityvus. Ten yra išgrynintos formos. Tos formos gyvena ir dabar. Jos tada buvo atpažįstamos, ir dabar yra atpažįstamos.“
– Ar jums kada nors kilo mintis, kad tie olų piešiniai nebuvo menas? Kad tai buvo informacija, tiesmukai perduota žinia? Kurią bet kas pamatęs iškart supranta. Ir po trisdešimties tūkstančių metų.
– Taigi menų ir graikai nevadino menais. Mes vis klausiame, ar menininkas sukūrė ženklą? Bet aš ne menininkas, aš tapytojas, aš tapau paveikslą. O kas tas paveikslas? Jau esu sakęs – aš nieko nenagrinėju. Nes čia yra kėdė, čia yra debesis, čia yra paveikslas. Jame aš nieko neatvaizduoju, tai yra mano kūrinys, kuris ir turi, ir neturi nieko bendro. Aišku, jis reaguoja su aplinka, kaip ir mes. Juk mes irgi tą Egiptą ar olų tapybą įsivaizduojame. Juk jų niekas nematė, žmonės pagal kažkokias nuotrupas vizualiai sukūrė, kaip atrodė romėnai, graikų raiteliai…
– Čia jau archeologų darbas.
– Ir dabar visi tai žinom. Mano tapyboje nuolat atsiranda pėdsakai. O Andalūzijoje man taip norėjosi likti ir kurti, nes ten sueina viso pasaulio kultūriniai ir gamtiniai elementai.
„Andalūzijoje man taip norėjosi likti ir kurti, nes ten sueina viso pasaulio kultūriniai ir gamtiniai elementai.“
VYTENIS LINGYS ANDALŪZIJOJE 2022
– Taip, ten yra tam tikras lopšys.
– Stiprus lopšys.
– Kaip jums atrodo, kas jus ne tik su tuo regionu, bet ir su tuo laikmečiu, su tuo palikimu, kuris yra tame regione, sieja? Su tuo žmogumi, kuris paišė olas? Be to, kad fiziškai Homo sapiens sapiens yra tas pats metro septyniasdešimties vyras, t.y., mes jau nebekalbame apie neandertaliečius.
– Gal tas priėjimas prie paprastumo?…
– O savo instinktų visumą jūs atskiriate nuo to modernaus pasaulio, nuo visko, ko iš mūsų reikalauja sociumas, dabartinė kultūra?
– Gamtos reiškiniai buvo absoliučiai tie patys. Eini, ir šlapia. Ir man šlapia. Aš nejaučiu distancijos, skirtumo. Ir tada įsivarius rakštį skaudėjo. Mūsų gyvenimas Andalūzijoje yra ir kultūrinėje aplinkoje, ir gamtoje. Į kambariukus įlendam pamiegoti kaip į olą. Ir kirminiukai, ir praskrendantys paukščiai… Truputį pavažiavus matosi Afrika, čia – tektoninių plokščių susidūrimas, čia – Atlantas susiduria su Viduržemio jūra, kur gal kažkada buvo Atlantida… Kai ten dvidešimt tūkstančių kaituotojų pakyla, man tai – kažkoks kosmosas. Paukščio skrydis, laisvė…
– Čia tie, kur nori paukščiais pabūti…
– …Ir tada prisimeni Dedalą, Ikarą… Matai tą tikrą sveiką gyvenimą. Ir tas viskas traukia.
– O kaip jūs įsivaizduojate, kaip pasaulį matė pirmykštis žmogus? Kiek tas pasaulis buvo spalvingas? Pavyzdžiui, aš esu atradusi, kad Lietuvoje žmonės istoriją asocijuoja su pilka ir ruda spalvomis. Ir kai mes vaizduojame istorinius laikus, mes visada juos piešiame nespalvotai.
– Taip!
– Ar teko kada nors susimąstyti, kad tas kontrastas tarp aplinkos Lietuvos teritorijoje ir tuometinėje Afrikoje irgi buvo toks ryškus, koks yra dabar? Ir kad kai jūs dėl to cepelininio dangaus migruojate ten, kur šilčiau, kad taip pat buvo ir tada?
– Mes turime prabangą gyventi Lietuvoje, kur nėra taifūnų, žemės drebėjimų. Tai yra pačios geriausios zonos. Bet kiek prabangiai begyventum, tau vis tiek kažkurį mėnesį ten yra geriau. Bet ne todėl, kad visą laiką ten geriau. Tiesiog mes turime tokią galimybę.
– Jūs migruojate kaip paleolito žmogus, kuris nueidavo 700 kilometrų kasmet!
– Taip! Todėl, kad čia kažkas pasibaigė, o tenai užaugo žolytė, reikia eiti uogauti, grybauti….
– Tai – vėl vidinis pirmykštis Vytenis. Tas migravimas pas mus yra truputį užkoduotas?
– Užkoduotas, žinoma. Ir niekas niekur nedings. Nueina, pareina, grįžta, išeina… Juk buvo sakoma ne „už kiek kilometrų“, o „už kiek dienų kelio“ kažkas yra. Ir upėmis, upėmis, su vėju, su laiku visi keliavo. Užtai man labai nedaug čia kas skiriasi.
– Tai jūs akmens amžių matote spalvotą?
– Spalvotą. Dabar jei senamiestyje nudažo senovinį pastatą, visi stebisi. Tai šiais laikais mes beveik nebedažom, o juk anksčiau viską dažė: skulptūras, laivus, bures, veidus… Ar per filmus, ar per fotografiją akį įpratinom, kad senovė yra juodai balta. Tai kažkodėl daug kam norisi, kad taip ir būtų.
– O jums pačiam iš to pirmykščio meno kas artimiau suskambo – ar abstraktūs raižiniai, ar antropomorfinės figūrinos, ar uolų piešiniai, tapyba pirštais, delnais? Nes, pavyzdžiui, jūsų kūrinyje „Medžioklė“ mes atrandame konkrečias aliuzijas į kelių skirtingų laikotarpių pirmykštį meną, ir man pačiai buvo labai įdomu ten pamatyti ne tik medžiojamus gyvūnus, bet ir medžiojamą žmogų. To tikrai nepamatytume akmens amžiaus tapyboje. Čia visgi jau yra nebe akmens amžiaus atspindys?
– Ne, aišku ne akmens. Jokiu būdu.
– Čia yra per tą… dabar?
– Per tą, dabar. Taip.
„Migravimas pas mus yra užkoduotas. Ir niekas niekur nedings. Nueina, pareina, grįžta, išeina… Ir upėmis, upėmis, su vėju, su laiku visi keliavo. Užtai man labai nedaug čia kas skiriasi.“
MEDŽIOKLĖ 2003
– O kaip jums kilo tokia idėja?
– Tada sutikau nemažai medžiotojų. Tačiau medžioklė dėl medžioklės man visiškai nepatinka. Jei tai yra dėl išgyvenimo, tada visiškai suprantama…
– Taip, akmens amžiaus žmogus net pasiskaičiuodavo, kokio dydžio gyvūno jam šiai dienai reikia.
– Taip, nes o ką tu darysi su kitu?… O ten buvo pasiūlymas nutapyti medžioklę, kaip nušaunamas koks šernas. Ir aš prisiminiau uolų piešinius, susiradau, kuris plastiškas, kuris man patinka. Ir nenorėjau viso to į kokį nors kraują įvilkti. Norėjau tiesiog perduoti žinią. O ar žvėrį, ar žmogų nužudyti yra tas pats, jeigu tu jį žudai. Nes tai yra žudymas, o ne medžioklė.
– Tuometinis žmogus labai akcentuodavo savo trofėjų. Tai šiandien asmeniniais trofėjais laikome kito žmogaus nugalėjimą. Kai jį nustumi tam tikrame kelyje.
– Keičiasi atributika. Keliavimas per gyvenimą lieka tas pats, pavadinimai skiriasi, bet viskas kartojasi.
– Tai tas jausmas, kad jūs nenutolote nuo pirmykščio žmogaus yra dėka to atsikartojimo jausmo?
– Taip, ir kai šumerų dantiraštyje perskaitė, kad „vaikai neklauso tėvų“, tai – vėlgi kartojimasis. Ir ką reiškia paleolitas? Jeigu tą atstumą matuotume pagal visatą…
– Trupinys.
– Trupinėlis. Aišku, mums sunkiai suvokiamas tas atstumas. Bet mes štai esame miesto žmonės su gamta. Ne su kaimu, o su gamta. Čia ne kaimas, čia sodyba.
– Nes kaimas jau yra sociumas.
– O sociumas man jau svetima.
„Keliavimas per gyvenimą lieka tas pats, pavadinimai skiriasi, bet viskas kartojasi.“
– Poreikis izoliuotis, apskritai, yra dar vienas instinktas.
– Taip, poreikis izoliuotis. Ir norisi, kad būtų kuo daugiau gamtos su tuo izoliavimusi. Ir tas pats alyvmedis – žalias sidabras… Simbolis. Traukia. Ir visa ta Biblija…
– Visas naratyvas.
– Ir sunku nupasakoti, iš kur tas jausmas.
– O iš to, kiek keliauta per pasaulį, galbūt kažkur matytas paveldas paliko didžiausią įspūdį? Gal teko pabuvoti tuose urvuose?
– Urvuose buvau, bet ne ypatinguose. Japonijoje buvo šventykla saloje: vartai stovi jūroje, o per atoslūgį jie būna sausumoje. Ir šventyklos vidury yra ežeras. Kai ateina potvynis, viskas užsipildo vandeniu…
– Štai, kaip išnaudotas ciklas.
– Visiška vienybė su gamta. Absoliuti harmonija.
– Įvyksta ir žaismas, ir animacija…
– Ir ritualai… stebuklas! Taip pat stiprų įspūdį paliko tamplierių celės uolose, Prancūzijos tarpekliuose. Taip atsirado ir mano paveikslas „Bachas kalnuose“. Tos uolos yra gan pilkos ir niūrios. Tačiau įėjus į vieną patalpą staiga per langelį pašvietė saulė ir viskas nušvito ryškia šviesa. O viduje tyliai grojo Bacho kūrinys… Toks kosmosas pasidarė: gamta, uolos..
– Ir efektai. Taip, kaip mes dabar spec. efektais bandom padaryti šou. Tais laikais šou elementai buvo inkorporuoti visur.
– Ir Britanijoj visi tie akmenukai, stulpiukai… Ir indėnų šešėlių ir šviesos žaidimai. Tai kas čia naujo? Tai tik lemputė. Tada buvo saulė.
– Tada buvo saulė. O Lietuvoje su cepelininiu dangumi gal buvo mažiau galimybių, bet su ugnimi, manau, mokėjo padaryti neblogų efektų.
– Niekuo ne blogiau. Juolab, kad išvykus į tolimas šalis, viskas daro įspūdį, efektas yra. Tačiau pasiilgsti Lietuvos subtilių spalvų. Po mėnesio kokiuose Seišeliuose, žiūri, kad viskas tampa tas pats. O grįžti į Lietuvą ir gėriesi – kokios samanėlės, kokios gėlytės, trapios obelys… O tie, kurie buvo neišvažiavę, neišemigravę, sako „ką čia gražu, čia visą laiką taip“.
– Ir kai mes kalbame apie migraciją, tai pasidaro aišku, kad žmogui yra sveika nuolat keisti aplinką. Tam, kad ji džiugintų, kad būtų ūpas gyventi, kad galėtume matyti metų laikus, skirtingą fauną ir augmeniją. Tad mes atbunkam nebemigruodami. Ne vienas mokslininkas ir populiariosios literatūros atstovas yra teigę, kad neolitinis nuėjimas į sėslų gyvenimą yra degradacijos taškas. Mes nebe taip matome savo aplinką, kai nebemigruojame.
– Nes čia pat pasisėjom, čia pat nusipjaunam…
„Grįžti į Lietuvą ir gėriesi – kokios samanėlės, kokios gėlytės, trapios obelys…“.
– Tapom priklausomi nuo vietos, prisidarėm problemų, kurioms po to ieškom išeičių… O kiti gi sako, kad čia gi yra ta mūsų civilizacija! O aš esu paleolito fanė. Man nuo sėslumo atsiradimo tikrai matosi degradavimas. Ir dabar mes važiuojam į savo sodybas, į mišką įkvėpti oro.
– Dėl to, kad užkniso. Kažkas viduje taip šaukia. Ir aš kartais logiškai negaliu paaiškinti, kodėl.
– Nes čia vėl pirmykštis žmogus viduje. Niekam nereikia aiškintis už savo pirmykštį „aš“.
– Ne, nereikia.
– Kai susitikome jūsų dirbtuvėse, jūs paminėjote ochrą. Tai yra bene ryškiausias pirmykštis dažas, neskaitant anglies juodos ar kreidos baltos. Ar teko kada nors piešti tikrąja ochra, tuo geležies oksidu? Daug kur jūsų baltame fone atsiranda ryškus raudonas-oranžinis blyksnis.
UOLOS 2023
– Tikrai labai stipriai buvau susidūręs su tikrąja ochra. Sovietmečiu, kai buvau antram-trečiam kurse, buvo murzinos dažų spalvos. O aš gavau nusipirkti pigmentų, ochros, aliejaus… Pagal knygose aprašytas technologijas viską maliau ir pasigaminau dažų. Yra likę jais nutapytų darbų. Viename iš jų tapiau oranžinį kilimą ir tokius beikoniškus žmones ant jo, ir norėjau, kad tas kilimas rėktų. Ir paradoksalu, kad jis po šiai dienai rėkia. Ir mane ta ochra žavėjo. Esu ir drobes, ąžuolo lentutes ruošęs pagal tikras technologijas, gamtinėmis priemonėmis.
– Kiek ryšku gali būti gamtoje! Spalvos ir uolienose, ir augaluose, paukščių plunksnose… Tai – fantastiški deriniai. Lietuvoje ochros esame radę akmens amžiaus kapuose – palaikai buvo apibarstyti ochra, ir mes iškart bandėme interpretuoti, ką ta ochra simbolizavo – ugnį, šilumą?…
– Šilumą… Man ji visuomet yra šilumos šaltinis.
– O mėlyna pas jus yra visad ežerai? Vanduo?
– Aš visą laiką specialiai bandau supainioti ežerą su dangumi. Nes jis atsispindi jame.
– Ypač kai tie mūsų ežerai ir Baltijos jūra dažnai yra pilki. O vos pašvietus saulei viskas tampa mėlyna.
– Taip, ežeras nėra dangus, bet jis pasidarė iš dangaus.
– Tai, kad jūs neatsiejate to, man primena ir akmens amžiaus simbolių sistemą. Vandens simbolis – bangelės – juk gali būti ir upės meandros, ir ruzgelės, ir tie patys debesėliai.
– Nes tas upelis ir yra debesėlis. Viskas labai susiję.
– Akmens amžiaus mene yra abstrakčių raižinių, pavyzdžiui, Kaune yra rasta raižyta paleolito plokštelė, kurią aš net buvau davusi interpretuoti vaikams. Išgirdau pačių įvairiausių versijų: kad tai – kojos, pamerktos į vandenį… Kad tai – šakų krūva. Vis dėlto, pirmykščiai žmonės daugiausiai vaizdavo zoomorfines ir antropomorfines figūras. Per jas jie išreiškė pasaulį aplink save. Urvų tapyboje matome atsikartojimus, tridimenciškumą, pritaikymą prie reljefo, animacinius efektus. Kartais tos figūros yra išreikštos vos keliomis tiksliomis linijomis… Ar jums tai pasirodė artima? Jūsų naujausiame baltajame cikle tos įtakos matyčiau jau gerokai mažiau, tačiau ankstesniuose darbuose jūs tokiu braižu tapėte nemažai akcentinių figūrų, pastatų. Vaizduoti figūrą keliais štrichais yra gerokai sudėtingiau, tiesa?
– Taip, tai buvo kryptinga. Anksčiau tapiau konkrečias figūras, paskui bandžiau keletu štrichų išreikšti judesį, figūrą, o dabar liko linijos, kurios nebėra figūros dalis, jos yra paveikslo dalis. Čia ne dėl mandrumo, bet jeigu kas klaustų, koks būtų mano autoportretas, tai aš parodyčiau, kad šie balti paveikslai yra mano autoportretas. Tai yra ne apie bruožus, o apie mano mąstymą. Nes visa tai, kas buvo akmens amžiuje, man jau suėjo į čia. Polis Sezanas tapė Viktorijos kalną metų metais… Ir jis sakė – „Peizažas mąsto save manyje ir aš esu jo sąmonė“.
KALNŲ AITVARAI 2022
– Aš įžvelgčiau poreikį viename paveiksle panaudoti daug technikų. Nes tapyti vienu teptuku jau yra „nebe tai“?.
– Man anksčiau sekėsi išdirbti techniką dirbant vienu teptuku, tačiau mane tai ėmė erzinti, nes aš pradėjau matyti potėpį. Gamta yra žymiai paprastesnė, bet sudėtingesnė. Tad aš ėmiau ryžtingai, negalvodamas, rankomis, nagais, mentelėmis, dažnai be tarpininko tapyti, kad būtų neaišku, kokiu būdu viskas padaryta. Aš panorau tą potėpį sunaikinti.
– Maskuoti artefaktiškumą?
– Taip, ir kartu išgauti betarpiškumą, artimą prisilietimą. Nuogom rankom, kaip tešloje minkyti! Tos rankos… Tas pats Užupio ženklas…
– Ar kada nors teko išbandyti tą techniką: padėti delną, išgerti dažų ir pūsti?
– Visko teko. Ir tai irgi yra pakartojimas.
„Jeigu kas klaustų, koks būtų mano autoportretas, tai aš parodyčiau, kad šie balti paveikslai yra mano autoportretas. Tai yra ne apie bruožus, o apie mano mąstymą. Nes visa tai, kas buvo akmens amžiuje, man jau suėjo į čia.“
– Pirmą kartą žmogaus figūra Lietuvoje buvo pavaizduota ant neolitinio puodo. Tai buvo virvele įspausta figūra, taip kaip mes įprastai piešiame žmogų – skrituliukas-galva, liemuo, kojos ir rankos… O kada jums atėjo poreikis vaizduoti žmonių figūras, ir kada jis po to priblėso? Ir ar jūs matote savo figūras statiškas, ar tai visgi yra siužetai, kurių priešistorė ir po to sekę įvykiai turėtų būti numanomi?
– Kai buvau jaunas, man nefigūrinis paveikslas buvo ne paveikslas. Aš tiesiai sakau. Viskas prasideda nuo tokio supratimo, tad pusę gyvenimo su tomis figūromis ir daviausi. Dabar jau suprantu, kad taip dariau, nes visi taip darė. Nes buvo supratimas, kad tai yra sudėtingiausia. 1981 m. baigęs akademiją nusispjoviau ir trienalei nutapiau ciklą „Ir lietus užtvindė dangų“ – schematiškai pavaizdavau debesis ir lietų. Vienam menotyrininkui patiko, bet kitiems atrodė, kad tie siužetai yra „gerai, bet reikia geriau padirbėti“. Tad taip tapiau apie metus, ir mečiau. Kai esi vaikas, eini, kaip tave veda korifėjai. Paskui supratau, kad reikia viską iš naujo pradėti. Tapiau viską, kas uždrausta, prikaltą Kristų ir panašiai… O kai išsivadavome 1990 m., baigiau tą protestą. Figūros liko. Buvo kelionės po pasaulį – iš ten pasiėmiau daug civilizacijų įtakos, simbolių, ženklų, metaforų. O paskui vėl pradėjau eiti link abstrakcijos. Bet iki to teko praeiti per keletą ciklų. Nes iki abstrakcijos reikia prieiti.
PRAEINANTYS 1989
– Prie abstrakcijos prieinama per figūras?
– Tiktai taip.
– Gal mes tada galime sakyti, kad tas akmens amžiaus menas, kurį mes matome, yra tik tas pirmas, jaunokšliškas, figūrinis etapas? Ir toliau jie nebenuėjo?
– Taip, bet čia kaip tyras vanduo. Ką bedarytum, jis lieka esmė, jis negali būti madoje ar nemadoje.
– Tas aktualumas yra begalinis?..
– Begalinis…
– Jūsų figūrų akys primena 9 000 metų senumo Ain Ghazal protėvių figūras, suformuotas aplipdžius mirusiųjų kaukoles ir sukūrus joms „veidus“ – akis iš baltų kriauklių, akcentuotus makiažo pravedimus, nosies šnerves. Figūrų akys jūsų kūryboje taip pat labai išraiškingos, žvilgsnis itin pabrėžia nuotaiką. Visgi, greta linijinio veido ir akių mes kartais regime ir labai realistinius veidus, pavyzdžiui, paveiksle „Mergaitė ir drugys“. Gal kažkuris iš tų vaizdavimo būdų yra išraiškingesnis? Man, pavyzdžiui, linijinis veidas perteikia ryškesnę emociją.
MERGAITĖ IR DRUGYS 2004
– Tai čia tas žaidimas ir vyksta. Detaliai išpaišytas daiktas nėra gyvas, o keletas štrichų yra gyva. Tai buvo mano dūšios ieškojimai. Galiu pasigirti, kad esu gavęs apdovanojimą už geriausią realistinį piešimą akademijoje. Ir man sakė: „tai dabar tu taip ir tapyk“. O gal aš nenoriu! Aplinkiniai tikėjosi, bet man buvo neįdomu. Tada aš atvirkščiai mečiausi, ir ėmiausi linijinio piešimo.
– O vienos akies ryškinimas?…
– Taip, kai darai ne taip, kaip turi būti, o taip, kaip jauti, tada gaunasi viskas tvarkoje. Paskiau buvo sunku linijinį piešinį suvesti su abstrakcija. Vargt reikėjo trisdešimt metų… Kažkada kai čia, sodyboje, vakare dingo elektra, tai dingo viskas.
– Tai buvo kaip mezolite.
– Taip, tu visiškai teisi, kaip mezolite. Turėjau pluoštą lapų ir pieštuką. Galvoju, na ir kas, kad aš nieko nematau, reikia paišyti. Ir aš grynai iš nuojautos kelias valandas paišiau portretus. Dieve, kokių gražių gavosi piešinių… Veidai, išraiškos gavosi natūraliai, nesulaužyti. Paskui aš ne vieną kartą specialiai „laužiau“ akis.
„Kai darai ne taip, kaip turi būti, o taip, kaip jauti, tada gaunasi viskas tvarkoje.“
– Instinktyvus piešimas. O kalbant apie akmens amžiaus figūras, skulptūras, būta nuomonių, jog tuometis menas buvo pernelyg seksualiai atviras. Marija Gimbutienė susidūrė su tokiu primityviu vertinimu, jog tai net tam tikra pornografijos forma. Ką jūs manote apie to meto figūrų standartus, išryškintas kūno formas? Gal tai turėjo įkvėpimo ir jūsų kūrybai, kur kartais matome atvirai pavaizduotą seksualumą? Kaip jums pačiam atrodo, gal nuogas kūnas niekada nebuvo ir nėra toks tabu, kaip mes dabar esame įsikuklinę galvoti?
– Labai keista, niekada negalėčiau taip komentuoti, nes man tai yra gyvenimo dalis… Visi vaidina, kad yra laisviausi, o iš tikro yra kompleksuota visuomenė.
BE PAVADINIMO 2005
– Pasigirsta klausimų, kam tai vaizduoti?
– Noriu ir vaizduoju. O kam vaizduoti ežerą? Jei kažkam nepatinka, tai ir nereikia. Yra buvę nuomonių, kad aš įžeidžiau moteris tuo, kaip jas piešiau… Kitos sakė, kad kaip tik aš pažįstu moteris tokias, kokios jos yra. Nuomonių kokteilis…
– Tai mes kažkada kažkaip tą normalumo jausmą pametėme. Akmens amžiuje visa tai buvo normalu, o dabar jei kalbame apie seksualumą, apie ilgą žindymą… jau tampame nebenormalūs.
– Tas pats ir su miegu – anksčiau žmonės miegodavo du kartus per parą. Ir dėl to dabar turime problemų. Tai nenormalūs žmonės mato viską kaip nenormalų.
– Žmonės savo instinktus laiko po kompleksų dangčiu.
„Yra buvę nuomonių, kad aš įžeidžiau moteris tuo, kaip jas piešiau… Kitos sakė, kad kaip tik aš pažįstu moteris tokias, kokios jos yra.“
– Ir manau, kad mes patys save apgaudinėdami visa tai darom. O gal žmonės tiek pasikeitę, save įtikinę, kad viskas jiems taip ir yra gerai?
– Bet juk tas nuogumas yra savęs priėmimas, buvimas su savimi ir su gamta. Štai ką ta civilizacija su mumis padarė: pridėjo labai daug kompleksų. Akmens amžius turi sąsajų su biblijiniu naratyvu, gėdos jausmo istorija rojuje: „tu prisidenk!“… Bet štai kažkada šis etapas jūsų tapyboje irgi baigėsi.
– Kažkada, taip.
– Buvo pereita ne prie pat abstrakcijos, bet link to. Figūros kitokios pasidarė.
– Jos tapo kitokios. Kartais tik jų užuominos likdavo, kartais užtepdavau… Kai kuriu paveikslą, man svarbiausia nutapyti tą ribą, kai pasakojimas tampa abstrakcija, bet iki galo nepavirsta abstrakcija. Turi likti linijų, kad liktų nuojauta. Nes jei ją visiškai sunaikini, tai tampa dizainu, kaip kad, tarkime, ant kaklaraiščio. Linijos, vibravimai, saulės ženklai yra tapę nuotrupomis, kuriomis kuriu tą šviesą, tekėjimą, kritimą. Čia dalyvauja linijos, faktūra, struktūra ir spalvos: šilta-šalta. Mėlyna, tam tikra ritmika kuria lyg kalnų ar ežero nuojautą… Tai – visiškai tolimi archainiai primityvūs dalykai, iš kurių sudėlioji tą mozaiką, kurią pamatęs net vaikas pasakys, jog čia – saulutė patekėjo, o čia – kojytes mirko.
„Čia dalyvauja linijos, faktūra, struktūra ir spalvos. Tai – visiškai tolimi archainiai primityvūs dalykai, iš kurių sudėlioji tą mozaiką, kurią pamatęs net vaikas pasakys, jog čia – saulutė patekėjo, o čia – kojytes mirko.“
– Esate minėjęs, kad kuriam pasaulio krašte beparodytumėte savo baltuosius paveikslus, visi jame pamato kažką savo, ypač savos gamtos elementų. Kaip ir pažiūrėjus į pirmykštę tapybą – visi mato tas pačias reikšmes.
– Taip, nes tai yra tai, kas yra tavo stubure. O stubure yra išlikimas. Tame tarpe ir seksas. Čia gi genetika, tai ko gi visi nuo to bėga? Juk tai mumyse užrašyta, be to mūsų nėra.
– Pabaigai norėjau paklausti, kaip jūs pats matote pirmykščiame mene pavaizduotus žmones? Jums jie yra gyvi, ar jau mirę, išnykę?
– Oho, apie tai niekada nepagalvojau. Su mirtimi jie tikrai nesusiję… Man tos figūros gyvos. Gal kaip dvasinės būtybės?… Jie egzistuoja dabar, be mirties.
– O gal jų ir buvo toks tikslas: taip išlikti keliasdešimt tūkstančių metų?… Ačiū labai už pokalbį.
DANGUS PASITINKA KALNUS 2023
